|
Edmundo Unguraičio 55-mečio proga išleista karikatūrų knyga
Leidykla Bitutės. 2018. ISBN 978-9986-439-51-6
Edmundas Unguraitis - žinomas karikatūristas, šiuo dailės žanru susidomėjęs dar jaunystėje, dailės studijų laikais. Kaip teigia pats autorius, karikatūras jis kuria nuo 1979 metų. Ir nors Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o vėliau ir Vilniaus dailės instituto Kauno pramoninės dailės fakultete (dabar - VDA KF) menininkas studijavo stiklo specialybę ir iki šiol yra žinomas stiklininkas Lietuvoje ir už jos ribų, vis tiktai karikatūra jam visuomet buvo ir išliko lygiaverte stiklui kūrybinės raiškos sritimi. Taip nutiko dėl įvairių priežasčių. Pirmiausiai, dėl žmogiškųjų bruožų, nes tikriausiai visi prisimename linksmą menininko charakterį, betarpišką bendravimo būdą ir kiek ironišką požiūrį į įvairius gyvenimo dalykus - tiek sėkmes, tiek nesėkmes. Antrąją priežastį galimai nulėmė objektyvūs dalykai: karikatūra, kaip žinia, technologine ar laiko prasme gimsta žymiai paprasčiau negu stiklo kūriniai, o dailininkui neabejotinai norėjosi ir greitų, lengviau pasiekiamų kūrybinių rezultatų, tad juos ir įgyvendino šiame žanre.
Karikatūra, kaip įvairias gyvenimo negeroves kritikuojanti meno rūšis, istoriškai žinoma dar nuo Antikos laikų, kuomet vienas garsiausių graikų filosofų – Aristotelis aprašė dailininko Pavsono kūrinius, teigdamas, kad šiais darbais jis išreiškė „bjauriąsias“ žmogaus savybes (t.y. pavaizdavo portretinius šaržus). Vėliau meno istorijoje karikatūromis garsėjo XIX a. dailininkai, pavyzdžiui, prancūzas Onore Domjė, sukūręs apie keturis tūkstančius litografijų politine ir socialine, kasdienio žmogaus gyvenimo tematika. Aštria žmogaus ydų kritika ir karikatūrai būdinga plastine raiška pasižymėjo ir kai kurie Anri de Tuluz Lotreko kūriniai. Šiam menui sparčiau plisti padėjo XIX a. suklestėjusi laikraštinė spauda. Na, o XX a. atsiskleidė itin gausus britų ir amerikiečių karikatūros meistrų ratas, kritikavęs verslo, televizijos, kino ar pramogų pasaulio įžymybes. Vis dėlto politika, socialinės problemos ir tam tikros kasdienio gyvenimo situacijos išliko neišsemiamais ir pagrindiniais karikatūros siužetais iki šių dienų.
Ne išimtis čia ir Lietuvos menininkai, pastoviai kuriantys ir plėtojantys minėtas temas. Galėtume išvardinti garsius mūsų karikatūristus: Joną Varną, Andrių Deltuvą, Ilją Bereznicką, Vladimirą Beresniovą, Algimantą Snarskį, Kęstutį Šiaulytį, Alvydą Jonaitį ir daugybę kitų, skirtingų kartų kūrėjų, nuosekliai kritikavusių šalyje vykusius neigiamus procesus. Į šių žinomų Lietuvos karikatūros kūrėjų gretas neabejotinai turime įrašyti ir Edmundą Unguraitį, kuris daugelį metų priklausė Kauno „Šaipokų“ klubui, tradiciškai dalyvavo garsioje, Balandžio 1-osios (melagių ir pokštų dienos) proga Vilniuje rengiamoje karikatūrų ekspozicijoje, savo darbais Lietuvą atstovavo įvairiose užsienio šalių parodose. Iš leidinyje pateiktų darbų matome, kad menininkas visuomet buvo neabejingas politinėms aktualijoms. Tą demonstruoja darbų serija su taikiniais, „Nuogo karaliaus“ tema, taiklus žongliravimas „Demokratijos“ terminu, „Pranešėjo“ figūros tribūnoje interpretavimas, „Vyties“ ir „Valstybės paminklo“ įvaizdžių eksploatavimas. Socialiniai skauduliai iškeliami kūriniuose, kalbančiuose apie bankines manipuliacijas, vartotojiškumą, nesąžiningumą bei korupciją. Na, ir, žinoma, humoro nestokoja karikatūros, kuriose gvildenama amžina nelygių vedybų, neištikimybės bei seksualinių situacijų tema.
Žvelgdami į menininko darbus iš karto atpažįstame šio autoriaus karikatūroms būdingą stilių, kuriame apibendrintas kontūrinis piešinys tušu dera su kruopščiai detalizuotais fragmentais, akcentuojančiais vieno ar kito elemento svarbą ir grakščiai papildančiais visuminį piešinio vaizdą. Pastarieji išpildyti spalvotais pieštukais ar akvarele. Taigi neabejotinai galime teigti, kad lakoniška vaizduosena, atidumas detalei, asociatyvūs įvaizdžiai, šmaikštumas, o kai kada ir sarkazmas yra esminiai Edmundo Unguraičio kūrinių bruožai.
Menotyrininkė dr. Raimonda Simanaitienė
|
